Pagrindinis Meniu
Ruošiniai
Muzikos istorijos konspektas I dalis
  Publikuota 2007 Feb 12 Mon (2915 skaitymų)

MUZIKOS ISTORIJOS KONSPEKTAS I DALIS

NAUDOTA LITERATŪRA:
B.R.HANNING „VAKARŲ MUZIKOS ISTORIJA“ (2000),
T.SIITAN „VAKARŲ ŠALIŲ MUZIKOS ISTORIJA“ (2002)

SUDARĖ :

Vyr. mokytoja R.Brilienė
Mokytoja metodininkė Z.Bružaitė
Mokytoja metodininkė I.Jankauksienė


Mokslas apie muziką vadinamas muzikologija. Ji skiriama į dvi, labai artimas muzikos mokslo šakas: muzikos istoriją ir muzikos teoriją. Muzikos istorija tiria muzikos vystymąsi įvairiais laikotarpiais, nagrinėja kompozitorių kūrybą, jos ypatumus. Muzikos teorija nagrinėja, iš ko muzika susideda, kaip tos dalys veikia viena kitą. Su muzikos teorijos dalykais susipažįstama jau pirmoje muzikos mokyklos klasėje: tai - natos, jų trukmė, metras, ritmas, mažorinės ir minorinės dermės (kvintų – kvartų ratas), tempo, dinamikos, štrichų terminai.
Muzikos istorijos ir muzikos teorijos pažinimas padeda suprasti muzikos kūrinius, jų formą, stilių, pilniau suvokti kompozitoriaus mintį ir tikslus.

Muzikos menas vystėsi kartu su žmonija. Pirmykščių žmonių muzika – tai daugiausia paukščių ir žvėrių mėgdžiojimas. Žmonės visais amžiais muzikos pagalba reiškė savo jausmus bei stengėsi pažadinti kitų jausmus. Medžiotojai ir kariai nuo neatmenamų laikų šoko ir dainavo, stengdamiesi nugalėti baimę, įgauti drąsos.
Muzika taip pat buvo labai svarbus būdas bendravimui su aukštesnėmis jėgomis - su protėvių sielomis, sumedžiotų žvėrių dvasiomis, gamtos stichija, dievais. Taigi, muzika nuo seniausių laikų turėjo ritualinę prasmę (ritualas – tam tikri veiksmai, atliekami religinių apeigų metu).

Muzika skiriama į instrumentinę ir vokalinę. Instrumentinė muzika atliekama muzikos instrumentais. Vokalinė muzika atliekama žmogaus balsu ( lotynų k. vocalis – balsinis).
Jau pirmykštėje bendruomenėje būta įvairių, dar labai paprastų muzikos instrumentų. Beldimas vieno daikto į kitą, besikartojantis ritmas visuomet kreipdavo žmonių dėmesį. Taigi, pirmiausia atsirado mušamieji muzikos instrumentai: tuščiaviduris kelmas, aptemptas kailiu ar žvėries oda, įvairūs barškalai, žvangučiai iš medžio žievės, kriauklių kiaukutų, kaulų, lazdelių.
Manoma, kad pirmasis styginis instrumentas buvo medžioklės lankas, kuriuo žmonės ir medžiojo, ir grojo. Garsui sustiprinti prie lanko buvo pritvirtinama džiovinto moliūgo pusė ar vėžlio kiautas, o kartais tam tarnaudavo duobutė žemėje ar žmogaus burna.
Seniausi pučiamieji instrumentai buvo įvairūs švilpukai su skylutėmis. Jie visi yra dabartinės fleitos pirmtakai. Senosios fleitos buvo daromos iš kaulo, kriauklių, nendrių, bambuko lazdelių. Jomis buvo galima išgauti vieną ar kelis skirtingo aukščio garsus.
Europos istorija skiriama į kelis laikotarpius – epochas. Kiekvienai epochai būdingi tam tikri žmonių gyvenimo, mokslo, meno vystymosi ypatumai, bruožai.

Antika
1000 m. pr. Kr. – 400 m. po Kr.

Tai senovės Graikijos ir senovės Romos imperijų klestėjimo laikotarpis.
Senovės Graikija buvo aukšto išsivystymo valstybė. Joje klestėjo menas, mokslas, buvo garbinama daugybė dievų, kuriems graikai statė puošnias šventyklas. Buvo tikima, kad menus globoja deivės mūzos, o joms vadovauja dievas Apolonas, vyriausiojo dievo Dzeuso sūnus. Muzika ir poezija buvo neatsiejamos viena nuo kitos, skambėjo kartu. Šį meną graikai vadino muzike (graikų k. muzike – mūzų menas), o jo kūrėjus muzikantus ir poetus laikė dievų siūstais pasiuntiniais Žemėje.
Tuo tarpu vaizduojamasis menas – skulptūra ir tapyba – buvo prilyginamas tik amatui.

Graikų muzika buvo vienbalsė – monodinė (graikų k. monos – vienas). Dainininkai ir instrumentininkai atliko tą pačią melodiją. Palaipsniui vokalinę melodiją instrumentininkai ėmė varijuoti. Tai buvo daugiabalsės muzikos pradžia.
Graikai griežė styginiais gnaibomaisiais instrumentais – kitara, lyra, arfa. Iš pučiamųjų buvo paplitę aulai ir Pano fleita, sudaryta iš daugelio švilpynių. Taip pat buvo grojama įvairiais būgneliais, barškučiais.

Maždaug 150 m. pr. Kr. graikus palaipsniui nukariavo romėnai. Romos imperija gyvavo iki 400 m. po Kr. Muzikos srityje romėnai tęsė graikų tradicijas.

Viduramžiai
V a. – XIV a. (5 a. – 14 a.)

Viduramžių epocha prasidėjo po Romos imperijos žlugimo ir tęsėsi beveik 1000 metų. Svarbiausias jos bruožas – krikščionybės įsitvirtinimas visose gyvenimo srityse. Šiuo laikotarpiu vystėsi bažnytinė ir pasaulietinė muzika.

Bažnytinė muzika buvo svarbiausia. Ji skambėjo katalikų bažnyčiose pamaldų metu. Tai įvairios giesmės, psalmės, himnai. Iš esmės tai buvo muzikinė malda. Apie VII a. popiežiaus Grigaliaus I (Didžiojo) pastangomis šios giesmės pradėtos rinkti, užrašinėti, tvarkyti. Nustatyta, kokias giesmes ir kokiose pamaldose būtina giedoti. Giedodavo vienuolių vyrų choras. Popiežiaus Grigaliaus I garbei visos šios giesmės pavadintos grigališkuoju choralu. Kelis šimtus metų jos buvo monodinės (vienbalsės). X a. pradžioje atsirado daugiabalsis choralas.

Viduramžių pabaigoje bažnyčiose jau plačiai naudojami vargonai - pirmasis ir seniausias klavišinis instrumentas.

Viduramžiais vystėsi ir pasaulietinė muzika. Tai dainos bei šokiai, atliekami didikų rūmuose, liaudies šventėse. Viduramžiais daug pasaulietinės muzikos sukūrė trubadūrai ir truverai. Jie savo dainose šlovino meilę, didvyrius, reiškė sielvartą ir džiaugsmą. Truverų ir trubadūrų tarpe buvo labai kilmingų dainių, žymiausias jų – Anglijos karalius Ričardas I Liūtaširdis.
Dainoms pritardavo instrumentai. Tai lyra, arfa, fleitos, būgneliai. Medžioklėse buvo naudojami senoviniai trimitai, ragai.

Išsivystė muzikos garsų užrašymo sistema – notacija. Pirmosios natos buvo kvadratinės ir vadinosi neumomis (graikų k. neuma – ženklas). Buvo naudojamos tik keturios linijos neumoms užrašyti. XI a. italų vienuolis Gvidas iš Areco miesto sugalvojo skiemenis natoms pavadinti. Jis panaudojo bažnytinio himno kiekvienos eilutės pirmąjį skiemenį: UT, RĖ, MI, FA, SOL, LA. Vėliau UT buvo pakeistas į DO ir pridėtas skiemuo SI. Solfedžiavimo mokymui Gvidas naudojo rankos plaštaką. Iš jos vėliau išsivystė penklinė.

Renesansas
XV a. – XVI a. (15a. – 16 a.)

Epochos pavadinimas kilo iš prancūzų k. žodžio „renaissance“ – atgimimas. Renesansas prasidėjo Italijoje ir pirmiausia pasireiškė dailėje. Žymiausi šios epochos dailininkai yra italai: Leonardas da Vinčis, Mikelandželas, Rafaelis.
Renesanso menininkai ir mokslininkai siekė atgaivinti senovės graikų kultūrą. Į pirmą vietą iškeliamas ne Dievas kaip viduramžių epochoje, bet laisvas, išsilavinęs žmogus.
Ši epocha dar vadinama humanizmo epocha (lotynų k. humanus – žmogiškas, išsilavinęs).

Tiek pasaulietinėje, tiek bažnytunėje muzikoje vyravo daugiabalsiai vokaliniai žanrai (žanras – kūrinio rūšis). Klestėjo polifoninis muzikos stilius. Vystėsi ir instrumentinės muzikos žanarai, pirmiausia – įvairūs šokiai. Natose pradėta žymėti, kurią kūrinio eilutę dainuoti, o kurią groti. Iki tol atlikėjai galėjo laisvai pasirinkti, kurį balsą dainuoti, o kurį groti.

Renesanse paplito ir buvo labai mėgiami klavišiniai instrumentai – klavikordas ir klavesinas. Klavikordas dėl savo silpno ir švelnaus tembro labiausiai tiko namų muzikavimui. Klavesino garsą išgaudavo stygą užkabindavusi plunksnelė. Šio instrumento tembras buvo stiprus, aiškus, tačiau be dinamikos.

Barokas
XVII a. – XVIII a. pirma pusė (17 a. – 18 a. pirma pusė)

Italų k. žodis „barroco“ reiškia „įmantrus, puošnus“. Baroko epochos menininkai siekė savo kūrinių grožiu paveikti, sujaudinti žmones. Šio laikotarpio pastatai – gražūs, puošnūs, baldai – įmantrių formų, drabužiai ir šukuosenos – nepaprastai puošnūs, sudėtingi. Muzikoje vyrauja stambūs, sudėtingi žanrai, atsiranda opera.
Polifoninį muzikos stilių pakeičia homofoninis, t.y. svarbiausia kūrinyje tampa vienbalsė melodija, kurią palydi išraiškingas pritarimas. Melodijos dažniausiai labai vingrios, su daugybe melizmų, trelių ir kitų puošmenų.

Žymiausi baroko epochos kompozitoriai:
• Italijoje – Antonijus Vivaldis, Alesandras Skarlatis,
• Vokietijoje – Georgas Fridrichas Hendelis, Johanas Sebastijanas Bachas,
• Prancūzijoje – Žanas Batistas Liuly,
• Anglijoje – Henris Perselas.

Baroko epochoje ypač suklestėjo vargonų muzika. Vargonai buvo vadinami instrumentų karaliumi. Žymiausias to meto vargonininkas buvo vokiečių kompozitorius J.S. Bachas.

Taip pat labai populiarus instrumentas buvo klavesinas. Kompozitoriai jam kūrė solo kūrinius, jis grojo ansambliuose ir baroko orkestre (orkestras – instrumentininkų kolektyvas, kuriam vadovauja dirigentas). Vis tik meistrai stengėsi patobulinti klavesiną tiek, kad juo būtų galima išgauti dinamiką ir štrichus. Tai geriausia pavyko italų meistrui Bartolomėjui Kristoforiui, kuris apie 1710 m. klavesino plunksnelių mechanizmą pakeitė minkštų plaktukų mechanizmu. Naujuoju instrumentu buvo galima groti tyliai ir garsiai, taigi meistras jį pavadino pianoforte. Taip atsirado mėgstamiausias šiandienos instrumentas fortepijonas.

XVI – XVIII a. Italijos mieste Kremonoje gyveno ir dirbo žymiausi visų laikų smuikų meistrai: Amačių ir Gvarnerių šeimos bei Antonijus Stradivarijus.

Klasicizmas
XVIII a. antra pusė – XIX a. pradžia (18 a. antra pusė – 19 a. pradžia)

Lotynų k. „classicus“ – pirmaklasis, geriausias, pavyzdinis.
Klasicizmo epochoje svarbiausia buvo instrumentinė muzika. Kompozitoriai siekė, kad muzika būtų paprasta, aiški, melodijos ryškios, įsimintinos, kūrinių forma suprantama. Jie atsisakė barokui būdingų melodinių puošmenų, įmantrumo.
Klasicizmo epochoje atsirado ir išsivystė instrumentinės muzikos žanrai, kurie iki šiol yra labai svarbūs. Tai sonata, simfonija, solinis koncertas ir styginių kvartetas.
Susiformavo orkestras, kuriame svarbiausiais tapo styginiai instrumentai, o klavesino nebeliko.

Tuo metu kūrė labai daug kompozitorių, tačiau žymiausi jų buvo trys:
• Jozefas Haidnas,
• Volfgangas Amadėjus Mocartas,
• Liudvigas van Bethovenas.

Didžiąją savo gyvenimo dalį jie praleido Austrijos mieste Vienoje, todėl dar vadinami Vienos klasikais.

Romantizmas

XIX amžius (19 a.)

Tai epocha, kurios menininkai svarbiausią dėmesį skyrė žmogaus jausmams, svajonėms, gamtos grožio pavaizdavimui, o taip pat liaudies padavimams, pasakoms ir legendoms.
Greta didelių, sudėtingų muzikos žanrų atsiranda trumpi, tačiau labai ryškios nuotaikos kūrinėliai, kuriems autoriai dažnai duoda literatūrinius pavadinimus (pavyzdžiui, „Rytas“, „Kalnų karaliaus oloje“, „Pavasario daina“). Tai vokalinė ir instrumentinė miniatiūra (lotynų k. mini – mažiausias). Kompozitoriai sukuria ypač daug fortepijoninių miniatiūrų. Iškyla pianistai – virtuozai, tai pat ir kompozitoriai: vengras Ferencas Listas, lenkas Frederikas Šopenas.
Vokalinės miniatiūros pradininkas yra austrų kompozitorius Francas Šubertas, sukūręs per 600 dainų.
Romantizmo epochoje nepaparastai išsiplėtė orkestras. Jis buvo papildytas didele pučiamųjų grupe, galinga mušamųjų instrumentų baterija. Kompozitorių Hektoro Berliozo, Richardo Vagnerio orkestriniai kūriniai darė didžiulį įspūdį klausytojams, sukeldavo net ekstazę.
Romantizmo epocha dovanojo žmonijai daugybę talentingų kompozitorių: jau minėtus F. Listą ir F. Šopeną, smuikininką virtuozą Nikolą Paganinį, simfoninės muzikos kūrėjus H. Berliozą, Johanesą Bramsą, Antoniną Dvoržaką, operų kūrėjus Džiuzepę Verdį, Richardą Vagnerį ir daug kitų.

XX amžius (20 a.)

Tai laikotarpis, pasižymėjęs nepaprastai sparčiu mokslo ir meno vystymusi, didelėmis permainomis visuomenės gyvenime. Taip pat – ir žiaurių karų amžius. Šiame šimtmetyje atsirado telefonas, lėktuvas, žmogus pakilo į kosmosą, sukonstravo kompiuterį.
Menininkai siekė neatsilikti nuo mokslo ir technikos pažangos. Jie ieškojo naujų išraiškos būdų, kurių pagalba galėtų perteikti subtiliausius įspūdžius ar atskleisti slapčiausias žmogaus sielos kerteles.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje (19 a. pab. – 20 a. pradžioje) Prancūzijoje kilo nauja meno kryptis impresionizmas (prancūzų k. impresssion – įspūdis). Pirmiausia
ši kryptis pasireiškė dailėje, o vėliau – ir muzikoje. Menininkai impresionistai siekė spalvų ir garsų pagalba perteiktį trumpos akimirkos įspūdį.
Kompozitoriai impresionistai buvo prancūzai Klodas Debiusy ir Morisas Ravelis. Jų muzika spalvinga, skaidri, kūriniai dažnai turi labai poetiškus pavadinimus (pvz., K.Debiusy preliudai fortepijonui „Mergaitė lino spalvos plaukais“, „Mėnulio šviesa“, „Sodai lietuje“ ir kt.).

XX a. viduryje Vokietijoje atsirado meno kryptis ekspresionizmas (prancūzų k. expression – išraiška). Ji taip pat pirmiausia pasireiškė dailėje.
Muzikoje žymiausi šios krypties atstovai buvo Vokietijos kompozitorius Arnoldas Šionbergas ir jo mokiniai Albanas Bergas bei Antonas Vėbernas. Jie siekė išsiveržti iš mažoro – minoro dermių, sukūrė savą 12 garsų sistemą dodekafoniją. Ekspresionistų muzika aštri, nedarni, sunkiai klausoma. Tokiomis išraiškos priemonėmis kompozitoriai siekė perteikti blogį, neapykantą, nusivylimą, vienišumą.
A.Šionbergo, A.Bergo ir A.Vėberno kūryba turėjo didžiulę įtaką kitiems Europos kompozitoriams. Todėl dažnai ši trijulė vadinama „naujaisiais Vienos klasikais“.

XX a. antroje pusėje susiformavo daugybė naujų meno krypčių ir srovių. Apibendrintai jos visos vadinamos avangardiniu menu (prancūzų k. avant-garde – priešakinis būrys).
XX a. pradžioje pradėjo vystytis lietuvių profesionalioji muzika. Jos pradininkas buvo kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875 – 1911).
Jo manymu, lietuviškos profesionaliosios muzikos pagrindas turėtų būti lietuvių liaudies daina. Čiurlionio idėjas tęsė kompozitorius Juozas Gruodis bei vėlesnės kartos kompozitoriai.

Muzikos instrumentų grupės

Muzikos instrumentai pagal tai, kaip išgaunamas jų garsas, skiriami į šias grupes:

• Styginiai
• Pučiamieji
• Mušamieji
• Klavišiniai

Styginių muzikos instrumentų garsas išgaunamas, virpinant stygas. Stygas galima virpinti pirštais (brauktuku) arba stryku. Styginiai instrumentai, kurių stygos virpinamos pirštais arba specialiu brauktuku, vadinami styginiais gnaibomaisiais muzikos instrumentais. Tai - lyra, arfa, kitara, liutnia, mandolina, gitara, lietuviškos kanklės, rusiška balalaika ir kt.
Styginiai instrumentai, kurių stygos virpinamos stryku, vadinami styginiais strykiniais muzikos instrumentais. Tai smuikas, altas, violončelė, kontrabosas, kai kurie senoviniai ir įvairių tautų muzikos instrumentai.

Styginiai gnaibomieji muzikos instrumentai

Lankas

Manoma, kad pirmieji lankai buvo skirti ir medžioklei, ir muzikavimui. Paprasčiausias lankas – tai viena žarninė styga, ištempta tarp lanksčios lazdelės galų. Sudėtingesni lankai turi kelias stygas ir rezonatorių (lotynų k. resonare – duoti atgarsį). Rezonatorius buvo daromas iš moliūgo pusės ar džiovintos gyvulio pūslės ir buvo skirtas stygos garso sustiprinimui. Mažesnis lankas buvo naudojamas kaip strykas.
Lanko tipo styginį instrumentą turėjo ir lietuviai. Tai - basedlė.

Lyra ir kitara

Lyra buvo grojama jau 3000 m. pr. Kr. Ji buvo mėgstamas instrumentas senovės Egipte, o labiausiai paplito senovės Graikijoje, antikos epochoje. Lyros stygos ištemptos vertikaliai keturpusiame rėmelyje, kuris dažnai daromas iš vėžlio kiauto. Lyra turėjo iki 11 stygų. Lyra dažniausiai skambindavo muzikantai – mėgėjai, tuo tarpu profesionalai labiau mėgo sudėtingesnę lyros atmainą – kitarą. Kitaros korpusas buvo daromas iš medžio. Graikų dievas Apolonas dažnai buvo vaizduojamas grojantis kitara. Šį instrumentą vėliau perėmė ir romėnai.
Viduramžiais lyros buvo paplitę Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir Skandinavijoje. Dar ir šiandien lyros sutinkamos Afrikos šalyse.

Arfa


Tai styginis gnaibomasis instrumentas, kurio stygos įžambiai ištemptos trikampiame rėme. Arfa yra vienas seniausių muzikos instrumentų. Ji buvo žinoma jau 4000 m. pr. Kr., bet manoma, kad iš tiesų yra dar senesnė. Arfa buvo mėgiama senovės Graikijoje, bet ja dažniausiai skambindavo moterys. Daugelyje Afrikos ir Azijos tautų arfomis grojama iki šiol.
Skirtingai nei lyra, arfa buvo nuolat tobulinama, kol tapo technišku, labai plataus diapazono orkestro instrumentu (diapazonas – atstumas nuo žemiausio iki aukščiausio garso, kurį galima išgauti instrumentu ar žmogaus balsu).
Arfos buvo paplitusios Europoje viduramžiais, jomis grojo ir valdovai, ir klajojantys muzikantai. Baroko arfos buvo nepaprastai puošnios, išdabintos medžio drožiniais, skulptūrėlėmis. Didžiausias tų laikų arfos trūkumas buvo tai, kad ja buvo galima išgauti tik diatoninius (vienos tonacijos) garsus. Visaip bandyta arfą tobulinti. Siekiant praplėsti jos garsines galimybes, buvo gaminamos dvigubos ir net trigubos arfos. Galiausiai XIX a. (19 a.) prancūzų meistras arfai pritaikė 7 pedalus. Jų pagalba tapo įmanoma perderinti instrumentą grojant. Pedalus spaudžiant žemyn, svirtelės prispaudžia visų oktavų to paties pavadinimo stygų galus. Taip stygos sutrumpinamos ir skamba pustoniu arba tonu aukščiau.

Šiandieninė orkestro arfa turi 46 arba 47 stygas. Arfos tembras švelnus, malonus. Šiuo instrumentu atliekami solo kūriniai, „čiurlenantis“ arfos pritarimas palydi kitų instrumentų melodijas ansambliuose, o orkestre jai dažniausiai pavedami įspūdingi arpeggio (arpedžio) ir glissando (glisando) epizodai.
Arpeggio – akordo garsų skambinimas greitai paeiliui, pradedant dažniausiai nuo žemiausiojo;
o Glissando – italų k. „slystant“.

Vieni pirmųjų arfą orkestre panaudojo XIX a. kompozitoriai Hektoras Berliozas (prancūzas), Richardas Vagneris (vokietis) ir Piotras Čaikovskis (rusas).

1. G.F.Händel. Koncertas arfai B-dur: Allegro moderato   

2. W.A.Mozart. Koncertas fleitai ir arfai C-dur: Rondo (Allegro)   

3. P.Čaikovskij. Scena iš „Gulbių ežero“   




Liutnia


Liutnią sudaro rezonatorius, kaklelis ir per visą kaklelio ilgį ištemptos stygos. Liutnios paplitusios daugelyje tautų, ir yra labai įvairios: skiriasi jų rezonatoriaus dydis, kaklelio ilgis, stygų skaičius. Vienos liutnios turi kaklelio padalas, kitos ne.
Europoje liutnia paplito viduramžiais, o renesanse tapo vienu mėgstamiausių instrumentų. Renesanso liutnios buvo solinis instrumentas, taip pat pritardavo dainininkams, grojo ansambliuose. Liutnia dažniausiai turėjo 6 dvigubas stygas, tačiau buvo gaminamos liutnios, kurios turėjo per 20 stygų. Bosinė liutnia buvo vadinama teorba.

1. V.G.Bakfark. Fantazija liutnei   

2. V.Galilėjus. Galjarda liutnei   

3. J.S.Bach. Bure liutnei iš siuitos e-moll   






Mandolina


Mandolina - tai maža liutnia, labiausiai mėgstama Italijoje. Ji yra laikoma italų liaudies instrumentu. Mandolina išsivystė iš viduramžių instrumento mandolos. Klasikinė mandolina buvo pagaminta XVIII (18) a. Italijoje. Ji turi 4 poras stygų, jos kaklelis – su padalomis.
Italų baroko epochos kompozitorius Antonijus Vivaldis labai mėgo mandoliną. Jis sukūrė koncertą mandolinai su orkestru, o taip pat koncertą dviems mandolinoms su orkestru.

o Koncertas – sudėtingas kūrinys soliniam instrumentui ir orkestrui. Dažniausiai 3 dalių: greita – lėta – greita. Baroko epochoje buvo kuriami koncertai, kur solo grodavo ne vienas, bet du – trys instrumentai. Klasicizmo epochoje nusistovėjo koncerto forma, kur solo groja vienas instrumentas.

1. A.Vivaldi. Koncertas 2 mandolinoms G-dur: Allegro   

2. A.Vivaldi. Koncertas 2 mandolinoms G-dur: Andante   

3. W.A.Mozart. Don Žuano serenada iš operos „Don Žuanas“   





Gitara



Gitara - taip pat labai artima liutniai, bet skiriasi korpuso forma. Viduramžiais ją į Ispaniją iš Rytų šalių atvežė užkariautojai maurai. Gitara groti lengviau negu liutnia, todėl naujasis instrumentas greitai prigijo ir XIV a. paplito po Europą. Ypač daug muzikos gitarai sukurta XVIII – XIX amžiais (18 – 19 a.). Tuo metu gitara galutinai išstūmė liutnią. Ispanai bei ispaniškai kalbančios Pietų Amerikos tautos gitarą laiko savo nacionaliniu instrumentu.
Klasikinė ispaniška gitara turi 6 stygas. Šiandien jos dažniausiai gaminamos iš nailono.




A.Sanz. „Canarios“   





Styginiai strykiniai instrumentai

Styginių strykinių instrumentų garsas išgaunamas, braukiant per stygas stryku. Pirmasis strykinis instrumentas buvo lankas. Iš jo palaipsniui išsivystė liaudiški fideliai – panašūs į liutnias instrumentai su strykais. Fidelį sudaro rezonansinis korpusas, kaklelis, stygos ir strykas. Šių instrumentų dydis, forma ir stygų skaičius gali būti labai įvairus. Fideliai paplitę Afrikos, Azijos ir Europos tautų muzikoje. Kai kurie Europos fideliai labai artimi smuikui (pvz., lietuviškas fidelis - liaudiškas smuikas).

Violos


Iš liaudiškų fidelių viduramžiais Europoje išsivystė styginiai strykiniai instrumentai violos. Jos laikomos tiesioginėmis smuiko pirmtakėmis. Kurį laiką (XVI – XVII a.) violos gyvavo kartu su smuiku, tačiau XVIII amžiuje smuiko šeimos instrumentai galutinai jas išstūmė.
Viola panaši į smuiką, tačiau turi ir esminių skirtumų:
• violos kaklelis su padalomis, smuiko - be padalų;
• violos korpuso šonai platesni, „pečiai“ nuolaidesni;
• viola dažniausiai turi 6 stygas, smuikas – 4;
• violos strykas laikomas delnu į viršų, o smuiko – delnu žemyn.

Violų buvo įvairių dydžių ir diapazonų. Labiausiai paplitę buvo diskantinė viola, altinė viola, tenorinė viola ir bosinė viola. Jos grojo ansambliuose, orkestre.
Tenorinė ir bosinė violos buvo ypač mėgstamos. Bosinė viola dar vadinama viola da gamba, kadangi griežiant ji buvo prilaikoma kojomis (italų k. gamba – koja).
Dar XVIII a. (18 a.) viduryje buvo griežiama baritonu. Tai žemo tembro viola, turėjusi iki 40 papildomų rezonansinių stygų. Baritonui daug muzikos sukūrė klasicizmo kompozitorius Jozefas Haidnas.
Nuo XVIII a. vidurio violos ilgam buvo pamirštos. Tik XX amžiuje, kilus susidomėjimui senąja muzika ir senaisiais instrumentais, violos vėl prisimintos. Šiuo metu jos griežia senosios muzikos ansambliuose bei orkestruose, kurie atlieka senąją renesanso ir baroko laikų muziką.

1. G.M.Sabino. Galjarda violoms ir arfai   

2. J.S.Bach. Sonata violai da gamba: Adagio   





Smuikas


Smuikas sukonstruotas XVI a. (16 a.) Italijoje. Manoma, kad pirmąjį smuiką pagamino italų smuikų meistras Andrėjas Amatis. Smuikus gamino ir 2 jo sūnūs bei 2 anūkai. Išgarsėjo ir kiti Kremonos smuikų meistrai – Gvarneriai, iš kurių žymiausias buvo Džiuzepė Gvarneris, gyvenęs ir dirbęs XVIII a. (18 a.) pradžioje. Labiausiai vertinamus ir brangiausius smuikus XVIII a. pradžioje pagamino Kremonos meistras Antonijus Stradivarijus. Nuo to laiko smuikas beveik nepasikeitė.

Smuikas turi 4 stygas, kurios tarpusavyje derinamos kvintos intervalais:
• mi2 – la1 – rė1– sol
(mi antros okt. – la pirmos okt. – rė pirmos okt. – sol mažosios okt.)

Smuiko diapazonas yra nuo sol iki mi4 ( nuo sol mažosios okt. iki mi ketvirtosios okt.). Nepilnai prispaudžiant stygą, smuiku galima išgauti ir dar aukštesnius garsus. Jie vadinami flažoletais. Flažoletų intonavimo tikslumas ir kokybė priklauso nuo smuikininko meistriškumo.
Smuiku dažniausiai grojama, vedžiojant stryką žemyn ir aukštyn. Toks grojimo būdas vadinamas legato.
Keičiant grojimo smuiku būdus, galima išgauti įvairių efektų, sustiprinti norimą nuotaiką ar charakterį. Naudojami šie griežimo būdai:

o pizzicato – stygos užgaunamos ne stryku, bet pirštais. Pizzicato galima groti dešine arba kaire ranka. Kairės rankos pizzicato įvedė XIX a. (19 a.) italų smuikininkas virtuozas Nikola Paganinis;
o staccato – atskiriant gaidas;
o sautillé (sotjė) – šokinėjantis strykas;
o detaché (detašė) – strykas vedamas nutrūkstančiais judesiais, atskiriant garsus, tarsi „kapojant“;
o con sordine – grojama su garso slopintuvu (surdina); garsai tampa tylūs, švelnūs, truputį dūzgiantys;
o glissando – stryku braukiant per stygą, kairiosios rankos pirštu slystama per stygą.


Smuikas baroko epochoje (XVII a. – XVIII a. pirma pusė)

Baroko epochoje smuikas tapo vienu mėgstamiausių instrumentų. Juo grojo solo, o taip pat - įvairios sudėties ansambliuose ir orkestre.
Italijoje daug muzikos smuikui sukūrė kompozitoriai Antonijus Vivaldis, Arkandželas Korelis, Džiuzepė Tartinis, Vokietijoje – Georgas Filipas Telemanas, Johanas Sebastijanas Bachas.

Svarbiausiais baroko epochos smuiko muzikos žanrais tampa siuita, partita, sonata ir solinis koncertas.
o Siuita sudaryta iš keleto šokio charakterio dalių. Šokis buvo pirmasis savarankiškas instrumentinis žanras, kurį XVI a. pradėta užrašinėti. Dažnai buvo grupuojama po du ar tris skirtingo charakterio šokius. XVII a. iš jų išsivystė senovinė šokių siuita. Pagrindinės siuitos dalys yra šios:

? Alemanda – vidutinio tempo vokiškas šokis;
? Kuranta – greitas prancūziškas šokis;
? Sarabanda – lėtas ispaniškas šokis;
? Žiga – labai greitas angliškas šokis.

Tarp šių pagrindinių šokių gali būti įterpta daug papildomų dalių: preliudas (įžanginė dalis), arija, menuetas, gavotas, burė, polonezas ir kt.

o Partita – labai panaši į siuitą, taip pat sudaryta iš keleto šokio charakterio dalių. Tačiau partita yra sudėtingesnė, labiau išvystyta.

Siuitos ir partitos buvo kuriamos smuikui solo.

o Baroko sonata – žanras, panašus į šokių siuitą. Ilgą laiką sonatomis vadinti visi instrumentiniai kūriniai, siekiant atskirti juos nuo vokalinių (italų k. sonare – skambėti). Sonatos buvo kuriamos smuikui solo, dviems smuikams, o taip pat keliems instrumentams. Tokios sonatos vadinosi trio sonatomis.

o Solinis koncertas – sudėtingas žanras, kuriame solinis instrumentas (pvz., smuikas) priešpastatomas orkestrui (italų k. concerto – grojimas kartu, ansamblis). Koncertas dažniausiai būna 3 dalių: greita – lėta – greita.

Baroko epochoje daugiausia koncertų įvairiems instrumentams sukūrė italų kompozitorius Antonijus Vivaldis – daugiau kaip 450. Pusė jų skirti smuikui ir orkestrui, kiti – kitokiems instrumentams. Ypač klausytojai ir atlikėjai pamėgo 4 koncertų ciklą smuikui ir orkestrui „Metų laikai“. Jį sudaro metų laikų vardais pavadinti koncertai: „Pavasaris“, „Vasara“, „Ruduo“, „Žiema“.
? Ciklas – kūrinys, sudarytas iš keleto dalių, kurias jungia bendra mintis, siužetas, nuotaika.

1. J.S.Bach. Preliudas iš partitos smuikui solo E-dur   

2. A.Vivaldi. „Vasara“: Presto   

3. G.Tartini. Koncertas smuikui A-dur: Allegro   





Smuikas klasicizmo epochoje (XVIII a. antra pusė – XIX a. pradžia)

Klasicizmo epochoje smuikas galutinai išstūmė violą. Baroko epochoje mėgtą siuitą pakeitė kiti muzikos žanrai. Tai - sonata, solinis koncertas ir styginių kvartetas.

o Klasikinė sonata dažniausiai rašoma solo instrumentui, dviems instrumentams arba trijų instrumentų ansambliui (trio sonata). Skirtingai nuo barokinės sonatos, ji praranda panašumą į siuitą. Klasikinė sonata yra 3 dalių: greita – lėta – greita, tačiau kraštinės dalys jau ne šokio charakterio, o paremtos dviejų skirtingų melodijų sugretinimu ir vystymu. Tarp dalių daromos pauzės.

o Solinis koncertas – taip pat 3 dalių. I ir III dalių pabaigose skamba solisto kadencija, kurios kompozitoriai natomis neužrašydavo, atlikėjas ją improvizuodavo pats (kadencija – pabaiga). Pirmieji solistų kadencijas natomis užrašinėti pradėjo kompozitoriai V.A.Mocartas ir L. van Bethovenas.

o Styginių kvartetas – 4 d. žanras, atsiradęs klasicizmo epochoje. Jo pradininkas yra kompozitorius J. Haidnas. Styginių kvartetą atlieka 4 styginiai instrumentai: 2 smuikai, altas ir violončelė (altas ir violončelė yra žemesnio tembro ir didesni smuiko šeimos instrumentai).

1. J.Haydn. Serenada iš styginių kvarteto   

2. W.A.Mozart. Menuetas D-dur   

3. W.A.Mozart. Koncertas smuikui G-dur: Allegro   



W.A.Mozart. Koncertas smuikui G-dur: Allegro






Smuikas romantizmo epochoje (XIX a.)

Kompozitoriai romantikai smuiką labai mėgo, kadangi juo buvo galima perteikti pačius įvairiausius žmogaus jausmus ir nuotaikas. Žymiausias XIX a. smuikininkas ir kompozitorius buvo italas Nikola Paganinis. Jis garsėjo nepaprastais sugebėjimais, apie jo virtuoziškumą žmonės kurė neįtikėtinas legendas.
N.Paganinis koncertuose grojo savo kūrinius. Tai sonatos, variacijos, koncertai su orkestru, 24 kaprisai smuikui solo. Ypač populiari yra koncerto Nr. 2, h –moll, III d. „Rondo varpeliams“.
N.Paganinis įnešė daug naujo į smuiko pirštuotes, griežimo būdus, flažoletų techniką, smuiko derinimą, patobulino smuiko stryką. Paganinis pirmasis įvedė kairės rankos pizzicato.

XIX a. išgarsėjo ir daugiau smuikininkų bei kompozitorių, kūrusių muziką smuikui. Iki šiol labai mėgiamas vokiečių kompozitoriaus Felikso Mendelsono koncertas smuikui e – moll.
Garsūs smuikininkai ir kompozitoriai buvo F. Kreisleris, H. Vjetenas, H. Vieniavskis, P. de Sarasate. Jų kūryboje greta stambių žanrų (sonatos, koncerto) labai svarbi buvo instrumenentinė miniatiūra.

1. N.Paganini. Kaprisas smuikui solo a-moll   

2. F.Mendelssohn. Koncertas smuikui e-moll:  Allegro molto appassionato   

3. F.Kreisler. „Mažasis Vienos maršas“   











Altas


Tai styginis strykinis instrumentas, savo išvaizda, tembru ir grojimo būdais labai panašus į smuiką. Tačiau altas už smuiką didesnis, jo tembras labiau prislopintas, švelnesnis, o diapazonas žemesnis.

Altas turi 4 stygas, kurios derinamos kvintos intervalais:
? la1 – rė1 – sol – do
(la pirmos okt. – rė pirmos okt. – sol mažosios okt. – do mažosios okt.)

Alto partija rašoma alto (do) rakte:
Aukščiausios natos rašomos smuiko (sol) rakte. Žodis „altas“ žymi ne tik styginio instrumento pavadinimą, bet ir žemą moterišką balsą. Altais vadinami ir kai kurie pučiamieji instrumentai (pvz., altinė fleita, altinis saksofonas).
Altas išsivystė iš violos XVI a. pradžioje. Puikių altų pagamino žymieji Kremonos meistrai Amačiai, Gvarneriai ir A. Stradivarijus.

Ilgą laiką altas buvo smuiko šešėlyje. XVI – XVII a.(16 – 17 a.) altas buvo gaminamas apie 60 cm ilgio. Instrumentas skambėjo puikiai, tačiau juo groti buvo gana sudėtinga - muzikantas turėjo būti striprus, aukštas, tvirtų ir ilgų rankų, kad sugebėtų altą „įveikti“. Dėl šios priežasties alto korpusas buvo pradėtas mažinti. Šiandieninis altas yra 43 cm ilgio (smuikas 35 cm).
Instrumentinėje muzikoje altas svarbus tapo XVIII amžiuje (18a.) J. Haidno, V.A.Mocarto muzikoje. Jų kūryboje susiformavo ir išsivystė naujas instrumentinio ansamblio žanras styginių kvartetas (2 smuikai, altas ir violončelė).
Alto tembras – minkštas, tamsesnis už smuiko, apatinis registras (registras - diapazono dalis) primena violončelės tembrą. Todėl altai orkestre labai tinka sujungti smuikų ir violončelių partijas.
Altininkai solistai išgarsėjo tik XX amžiuje. Daug muzikos šiam instrumentui sukūrė XX a. vokiečių kompozitorius Paulius Hindemitas, pats mėgęs groti altu.

1. W.A.Mozart. Sinfonia Concertante Es-dur: Andante   

2. C.M.Weber. Serenada   

3. A.Kačanauskas. Valsas   





Violončelė


Violončelė – tai bosinis smuiko šeimos instrumentas. Jis pradėtas gaminti XVI a. (16 a.) pabaigoje. Violončelės pirmtakė buvo tenorinė viola da gamba. Gana ilgai (apie 150 metų) abu šie instrumentai gyvavo kartu, kol XVIII (18) amžiuje violončelė galutinai išstūmė violą da gamba.

Violončelė turi 4 stygas, kurios skamba oktava žemiau negu alto. Stygos derinamos kvintų intervalais:
? la – rė – Sol – Do
(la mažosios okt. – rė mažosios okt. – sol didžiosios okt. – do dižiosios okt.)

Violončelės diapazonas taip pat oktava žemesnis negu alto. Violončelės partija rašoma boso (fa) rakte:

arba tenoro (do) rakte:

Violončelės strykas trumpesnis ir platesnis už smuiko. Į grindis violončelė remiasi sustumiama kojele.
Violončelė yra vienas išraiškingiausių styginių instrumentų. Jos tembras sodrus, žemas, labai primenantis moterišką balsą. Ypač įspūdingai skamba violončele atliekamos lyrinės melodijos.
Jau baroko epochoje violončelė buvo mėgiamas solinis instrumentas. Kompozitorius J.S.Bachas sukūrė kelias siuitas violončelei solo.
Baroke ir klasicizme violončelė buvo labai svarbus orkestro instrumentas. Violončelė taip pat griežia styginių kvartete.
Puikių violončelių yra pagaminęs meistras A. Stradivarijus.
Kompozitoriai romantikai sukūrė daug muzikos violončelei. Puikus pavyzdys – prancūzų kompozitoriaus Kamilio Sen – Sanso „Gulbė“ iš siuitos orkestrui „Žvėrių karnavalas“.

1. J.S.Bach. Preliudas iš siuitos violončelei G-dur   

2. J.Haydn. Koncertas violončelei C-dur: Allegro molto   

3. C.Saint – Sa?ns. „Gulbė“ iš „Žvėrių karnavalo“   





Kontrabosas



Tai pats žemiausias smuiko šeimos instrumentas. Jis išsivystė iš kontrabosinės violos – violonės XVI (16) amžiuje. Ilgą laiką instrumentų meistrai eksperimentavo su kontraboso korpusu, stygų skaičiumi, stryku. Dabartinis orkestro kontrabosas yra 1 m, 80 cm aukščio ir turi 4 stygas. Stygos derinamos kvartomis:
Sol – Rė – La1- Mi 1
(Sol didžiosios okt. – Rė didžiosios okt. – La kontraoktavos – Mi kontraoktavos)
Kontraboso partija rašoma boso rakte, o skamba oktavos intervalu žemiau negu užrašyta. Tokie instrumentai vadinami transponuojančiais instrumentais.

Šiandieniai kontrabosai yra dviejų formų: 1) nuolaidžiais pečiais (vokiška forma), 2) smuiko pavidalo (itališka forma).
Naudojami ir dviejų rūšių strykai: delnu žemyn ir delnu aukštyn.
Kontrabosu griežiama vedžiojant stryku per stygas, o taip pat pizzicato – užgaunat stygas pirštais.
Iki XIX (19) amžiaus kontrabosas buvo kitų styginių instrumentų šešėlyje. XIX a. jis įgavo didelę reikšmę orkestre, o nuo XX (20) amžiaus kontrabosui rašomi ir soliniai kūriniai. Vis tik dažniausiai kontrabosui pritaikomas violončelės repertuaras.
Kontrabosas yra mėgiamas džiazo ansamblių instrumentas. Čia jis dažniausiai groja pizzicato.


1. C.Saint – Sa?ns. „Dramblys“ iš „Žvėrių karnavalo“   

2. A.Marcello. Kanonas D-dur   





Styginių ansambliai

Styginių kvartetas


Styginių kvartetas – ansamblis, kurį sudaro 2 smuikai (I ir II ), altas ir violončelė.
Žinoma, kad jau XVII (17) amžiuje buvo kuriami kvartetai. Tačiau klasikinio styginių kvarteto pagrindus suformavo Vienos klasikai. Styginių kvarteto pradininku laikomas kompozitorius Jozefas Haidnas. Jis sukūrė 83 styginių kvartetus, V.A. Mocartas 37, o L. van Bethovenas 17.
Tuo metu kiekvienas kunigaikštis paprastai turėjo nedidelę muzikantų kapelą. Styginių kvarteto muzikavimas buvo vienas populiariausių.

J. Haidno kvartetų lėtosios dalys yra ypač gražios. Viena jų – „Imperatoriškojo“ („Kaizerio kvarteto“) lėtoji dalis tapo dabartiniu Vokietijos himnu.
Pirmasis pastovus styginių kvartetas buvo suburtas Vienoje, 1808 m. rusų kunigaikščio Andrėjaus Razumovskio dėka. Kompozitorius L. van Bethovenas keletą savo kvartetų dedikavo (paskyrė) šiam kunigaikščiui.
Pirmąjį lietuvišką styginių kvartetą XX a. pradžioje sukūrė kompozitorius M.K.Čiurlionis.

1. J.Haydn. „Imperatoriškasis kvartetas“ C-dur: Poco Adagio   

2. J.Naujalis. „Svajonė“   

3. M.K.Čiurlionis. Menuetas iš styginių kvarteto c-moll   




Styginių kvintetas


Styginių kvintetas – ansamblis, kurį sudaro 5 styginiai strykiniai instrumentai: 2 smuikai, altas ir 2 violončelės.
Šis ansamblis atsirado XVIII (18) amžiuje italų kompozitoriaus Luidžio Bokerinio kūryboje. Kompozitorius pats buvo puikus violončelininkas. Jis sumanė papildyti styginių kvartetą dar viena violončele. Styginių kvintetas skamba sodriai, tarsi mažytis orkestras.




1. L.Boccerini.  Menuetas iš styginių kvinteto  E-dur   

2. F.Schubert „Forelių kvintetas“ A-dur: Tema con variazioni   



Rodyklė :: Spausdinti :: El.paštas
Visi komentarai priklauso autoriams. Mes neatsakome už jų turinį.
Nariams
Vardas:

Slaptažodis:


Pamiršote?

Registracija!
Kiek prisijungę
23 nariai prisijungę (8 nariai naršo Muzikos Istorija)

Nariai: 0
Svečiai: 23

daugiau...
Paieška