Juozo Naujalio gimtadienio šventė gimnazijoje
Balandžio 9 dieną gimnazija minėjo Juozo Naujalio 155-ąsias gimimo metines.
Pradinukai mokėsi jo harmonizuotą lietuvių liaudies dainą, 5 – 8 klasės rengė parodą, choras „Cantica“ ir būrys solistų instrumentalistų koncertavo Didžiojoje salėje.
Šventė nušurmuliavo, tačiau liko I – IV gimnazijos klasių mokinių rašyti esė tema „Jei Naujalis pakviestų mane arbatos, mes kalbėtume apie...“ Dauguma autorių savo rašinių nepasirašė, tačiau mintys originalios ir nuoširdžios, tad keletą norisi čia pacituoti:
„norėčiau Jam padėkoti už sukurtą muziką, kurią žmonės klauso, ja mėgaujasi ir dažnai atlieka [...] norėčiau pasakyti, kad populiariausias ir mėgstamiausias naujaliukų instrumentinis kūrinys yra „Svajonė“ – kiekvienais metais ji mus pasitinka sugrįžus į mokyklą Rugsėjo pirmąją“
„... mes kalbėtume apie laisvę bei kūrybą [...] paklausčiau, ką jis jaučia – ar didžiuojasi mumis dabar, ar nieko nesigaili? Ką sukurtų dabar, jei galėtų – ar pasinaudotų šiuolaikiniais įrankiais, ar liktų prie sau įprasto kūrybos būdo?“
„... mes kalbėtume apie muzikos svarbą ir reikšmę žmogaus gyvenime. Man, kaip ir, mano nuomone, Juozui Naujaliui, muzika – gyvenimo pagrindas, gyvenimo dalis, kuri skaistina sielą bei leidžia būti tikru, savitu. Juk muzika – skambantys jausmai, kuriems nereikia žodžių...“
„... vien ši, galbūt ir siurreali, mintis apie pokalbį su tokia asmenybe manyje pažadina jaudulį. Juk ne kiekvienas žmogus ryžtasi gyvenime siekti, atrodo, nepasiekiamų kilnių tikslų ir jų pasiekti. Bet jaučiu, kad nors ir atstovaujame skirtingas epochas, išgyvenome visiškai skirtingus istorijos vingius, esame panašūs ir susiję meile muzikai. Juk būtent meilė muzikai gali tapti tiltu, jungiančiu skirtingas epochas, laikmečius ir žmones.“
„... mes kalbėtume apie muziką. Man būtų įdomu sužinoti, kokie jausmai užplūsdavo, girdint atliekamus savo kūrinius. Koks jausmas stovėti prieš daugybę dainuojančių žmonių ir jiems diriguoti Dainų šventėje. Ir kaip vienas žmogus muzikos dėka gali suburti daugybę skirtingų žmonių, kad jie dainuotų harmoningai ir kad būtų išdainuotas kiekvienas žodis.“
„... aš paklausčiau, kodėl jis taip tiki Lietuva ir stengiasi sukurti jai šviesią ateitį [...] mes kalbėtume apie Maironį, kitus poetus. Aš jo paklausčiau, ar jis niekada nėra svajojęs kurti dainas pagal kito poeto eiles – pavyzdžiui, ne lietuvių poetų – V. Šekspyro sonetus, J. V. Getės eiles ar ne tokių žinomų poetų eiles. Jei Naujalis pakviestų mane arbatos, mums kalbos nepritrūktų.“