Knyga į jauno žmogaus pasaulį kartais įsiveržia ir nepalieka abejingų. Tai yra prasmingas veiksmas, nes ji tiesiog „eina“ kalbėtis su skaitytojais ir atsakyti į jų klausimus, kurių neranda aplinkoje, kurioje gyvena. Neatsako ir artimieji, su kuriais jauni žmonės palaiko ryšius. Kartais tokie nesusikalbėjimai ir neatsakyti klausimai palieka psichologinius randus jauno žmogaus pasąmonėje, todėl reikia knygos. Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje būrelis Juozo Naujalio muzikos gimnazijos mokinių dalyvavo organizuotoje popietėje. Leidyklos „Slinktys“ vadovas Juozas Žitkauskas, vaikų ir paauglių literatūros tyrinėtoja, literatūrologė Danguolė Šakavičiūtė, rašytojos mama Jūratė Meškauskaitė pristatė Neringos Dangvydės knygą paaugliams ir jaunimui ,,Plėšytojas“. Autorė, deja, jau mirusi, tačiau jos knyga išvydo dienos šviesą ir turi ką pasakyti paaugliams ir apie paauglius.

Knyga pradedama sakiniu:  „Aš – laikraščių plėšytojas.“ Keistas užsiėmimas, bet jau yra užuomina apie būsimą knygos veikėją – paauglį, dažnai maištaujantį prieš įprastą kasdienę rutiną. Plėšymo procesas yra ne pažodinis, o simboliškas veiksmas. Pasakotojas, kalbantis pirmuoju asmeniu, dienos monotoniją atskleidžia neįprastai: tarp atskirų kiekvieno ryto veiksmų, kurie išsakomi veiksmažodžiais, nerašomi kableliai. Akivaizdu, kad tai yra literatūrinė išmonė – vieną veiksmą seka kitas (pabundu,  atsisėdu lovoje, nuleidžiu kojas, nusiprausiu, paskambinu, pavalgau…), o tada „pasidedu ant kelių krūvą laikraščių“, „imu plėšyti“. Galima daryti prielaidą, kad toks procesas yra paauglio maištas prieš kasdienę rutiną, primestas taisykles, vaidmenis, lūkesčius. Popierius gali simbolizuoti tvarką, sistemą, tai, kas surašyta ir „privaloma“. Apysakos pagrindinis veikėjas – septyniolikmetis Ignas, „jis jau maždaug metus uždarytas savo kambaryje“. Jo plėšymas – bandymas išsilaisvinti.

Vaikų ir paauglių literatūros tyrinėtoja, literatūrologė Danguolė Šakavičiūtė būtent akcentavo plėšymo proceso gilesnę prasmę, kuri siejama su jauno žmogaus vidiniu pasauliu, psichologine būsena. Ši situacija man labai asocijuojasi su Bernard Friot apysakos „Kitas aš“ veikėju, kuris suplėšo visas nuotraukas, kuriose yra jis – negražus, netgi atgrasus patiems artimiausiems šeimos nariams. Jam palengvėja, kai ,,sunaikina save“. Taigi, „plėšymas“ gali šiuo atveju reikšti vidinį procesą – kai žmogus tarsi plėšo savo ankstesnę tapatybę. Tai skausminga, chaotiška, bet kartu būtina brendimo dalis. Toks „plėšymas“ tampa metafora – perėjimu iš vienos būsenos į kitą – iš vaiko į suaugusįjį, iš paklusimo į savarankiškumą.

Kalbėjusi rašytojos mama Jūratė Meškauskaitė akcentavo, kad dukra ir pati buvo daug vidinio virsmo išgyvenusi, tačiau išoriškai ji liko aktyvi, ieškanti, nepailstanti, iš gyvenimo imanti tai, kas teikia žmogui prasmę tada, kai jis ima geriau pažinti save ar aplinką, kurioje gyvena ar užsiima kokia nors veikla. Knygos veikėjas sako: „Kartais vaizduotė geriau negu nieko“. Iš tiesų, paaugliai turi problemų, jos kartais yra skaudžios dėl įvairių gyvenimiškų situacijų ir veiksnių, kurie daro nemenką įtaką. Čia vėl prisimenu Sigrid Baffert apysakos „Visada geriau ten“ veikėją paauglę, kuri sunkiai išgyvena tėvų skyrybas: dvi savaites gyvena tėčio naujoje šeimoje, o kitas dvi savaites – su mama. Mergaitė turi įtikti ir suaugusiesiems, ir naujai sesei, o pačios gyvenimas yra tarsi bangų pliuškenimas. Ši paauglė stengiasi būti pavyzdinga mergaitė, bet jai sunku visada vaidinti gerą, ji negali būti savimi. O kartais šeimose atsiranda tarp tėvų ir vaikų konfliktų, kurie vis aštrėja, nes jie nesprendžiami. O dar patyčios mokykloje ir kitose paauglių susibūrimo vietose. Kaip visa tai iškentėti? Autorė kalba apie bėgimą iš namų, lytinės orientacijos keitimą, nereikalingumo jausmą, vienatvę. Kas gali padėti? Pirmiausia, paaugliai patys sau ima padėti, jie fantazuoja, vaizduotė padeda atsiriboti nuo skaudžios patirties kasdienybėje, padeda ir geriau pažinti save. Šitaip paaugliai „išlaisvina“ save iš taisyklių, normų, nepaiso ribų, jie nori būti laisvi – trokša būti savimi.

Taigi, plėšymas yra fizinis, agresyvus veiksmas. Jis gali simbolizuoti neišreikštą pyktį, frustraciją, vidinę įtampą, kuri neturi kito kanalo. Kai viskas atrodo nevaldoma, plėšyti ką nors yra labai konkretus, kūniškas veiksmas – tai būdas bent ką nors kontroliuoti. Knygoje „plėšymo“ motyvas kartojasi skirtinguose kontekstuose, keičiasi jo prasmė. Verta paskaityti paaugliams ir jauniems žmonėms. Galbūt, knyga atsakys į daugelį klausimų.

Marija Gustainienė